Kupoliavimas

Bundant iš sapnų karalystės lūpos sušnabždėjo burtažodį: Kupolės. Pramerkus akis ir įkvepiant būtį, akyse sumirgėjo mėnulio nušviestų pievų miražas bei jas renkančios rankos.

Nubudus pirštai mikliai ieškojo atsakymo, versdami apdulkėjusių knygų lapus. Senovės lietuvių raštai pabudino atmintį. Iš užmaršties klodų traukė ir gaivino protėvių tradicijas.

Kūną perliejo prisiminimo gaiva. Kūno ląstelės šoko džiaugsmo šokį, Sielos dalis grįžta namo. Juk seniai tam laikas!

Kupoliavimas

Kupoliavimas – tai senovinė tradicija, meditatyvus žolialių rinkimas, būnant tyloje, su ilgu pasiruošimu ir nusiteikimu.

Norint subtilaus augalo prakalbinimo, kad atsivertų augalų karalystės vartai, iš vakaro nevalgoma mėsos, kupoliaujama tik su blaivia galva.

Kūną papuošus švaros drabužiu, jei jis dar baltas, dar geriau. Tyla ir vidinė ramybė pagrindinis rinkimo įrankis. O padėka, burtažodis.

Kupoliaujama Rasų (Joninių) išvakarėse, arba prieš patekant saulei. Laiminant žvaigždėms per vasarvydžio virsmą, kai saulė beveik savaitę išbūna tame pačiame aukštyje, žengiame į pievas.

Foto: freepik.com

Vasarvydžio savaitę tarp Dangaus ir Žemės, žvaigždžių šviesa atveria, sustiprina augalų paslaptis. Palaimina. Susikuria stipri jungtis, tarp žmogaus šnibždamų intencijų ir Kūrėjo ausies.

Planetų nuleista nematoma gija susijungia su augmenijos Sielomis, Eteriu. Žmogui suteikiama galimybė, tą giją užčiuopti ir savyje apkabinti.

Tradicijos

Pagal senąsias lietuvių tradicijas, kupoliaujant buvo kurpiama puokštė, vainikas arba puošiama kartis. Kiekviename krašte, savos tradicijos.

Vienur surinktos puokštės buvo laikomos namuose apsaugai, kaip galingas šviesos pluoštas, išskaidyti negandas, atbaidyti ligas, kurios belsdavosi į duris. Gelbėdavo ir ligonius bei gyvulius. Džiovintų kupolių žolių duodavo apsiveršiavusiai karvei, su miltais pavalgyti.

O kitose apylinkėse, vainikus plukdydavo upės vandenyse, sekant ženklus ir nuspėjimus. Jei du mylimieji paleisdavo pasroviui savo vainikus, ir jei plaukia ta pačia kryptimi, lauk veselių, jei ne, skirsis jų takeliai. Jei mergelė paleisdavo vainiką paroviui, bet jis stovi vietoje, tai gali senmergystė gresia?

Tuomet netėkėjusios merginos, viltingai vainikus mesdavo per galvą, į beržą: obelį, ar gluosnį, su tikslu, jog kupolė turėdavo pasilikti medyje. Jei nukrenta, tais metais, visgi, mergina neištekės.

Mažojoje Lietuvoje dėdavo vainiku ant karties, papuošto kaspinais, kur buvo saugomas mergelių kaupolinėmis dainomis nuo piktų rankelių bei išdykūsių bernelių. Išsaugotas Kaupolės gėles pasidalydavo. Buvo tikima, kad tie žolynai turi didelę gydomąją galią, kad jie gali apsaugoti nuo piktų dvasių, raganysčių.

Kupole vadino dar ir kartis, ant kurių būdavo pritvirtinti žolynai, iškelti prie varčios, ar prie stulpo, saugoti, vežamą derlių. Kabėdavo net iki naujo derliaus, nuimdavo kelias žoles ir padėdavo po javais, kad saugotų nuo graužikių.

Kada rinkti?

Renkama Rasų (Joninių) išvakarėse arba anksti rytmetį prieš saulei patekant. Nors visa vasarvydžio savaitė pilna stpinduliuojančios energijos. Šviesios naktys kvieste kviečia ateiti, išglostyti pievas.

Kaip rinkti?

Visų pirma renkama nekalbant, būnant tyloje. Galima rinkti keliais būdais, o gal širdis dar ir savajį pašnibždės? Kviečiau jausti savo kvėpavimą, per jį atverti širdies akis.

devynių vietų, reikia surinkti devynis žolynus. Skinant kas devintą, tos pačios rūšies augalą.

Pvz. Einu, randu devynias digėles, imu vieną, tada einu į kitą vietą, randu dobilų pievą, vėl imu vieną. Taip ir sklendžiu per pievas.

Arba 9 iš trijų iš skirtingų laukų, arba 3 iš 9. Kelrodė širdis, leisti kojoms pačioms vesti. Kai kurie senoliai, vienbalsiai kartoja, jog svarbu puokštėje nelyginis skaičius.

Kokius augalus?

Krikščionybės dvelksmas į kupoliavimo puokštės centrą pakvietė Jonažolę, nes juk gydo nuo 99 ligų. Kai kurie augalai į puokštę nebuvo kviečiami, pvz. rūgštynės į puokštę geriau neiimti. Jog gali palinkėti rūgštaus gyvenimo.

Vaikinai mieliau kurdavo ąžuolų lapijos vainikus, tačiau jų puokštėje visada būdavo ramunė, mažum sutiks labai gražią mergelę ir ją ves.

  • Dilgėlę rinko apsaugai nuo negandų.
  • Smilgą, kaip turto pritraukėją.
  • Rožei prisikirdavo sargo nuo perkūno vaidmenį.
  • Dobiliai panellių puokštėje bylojo, norą pritraukti šaunų vaikiną.
  • Na ir ramunės, būtinai, porinis žiedų skaičius, garantavo mylimojo pasirodymą horizonte.

Na o visko pradžia nuo protėvių, jų garbintos Kaupolės. Laukų augmenijos deivės, lydimos dukros pagalbininkės Rasytės, vegetacijos gaivintojos, girdančios išsausėjusią vasaros augmeniją sidabro rasomis. Bet apie tai kitoje dalyje 🙂

Apkabinu, Vilija

Šaltiniai:

P.Dunulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija

P.Dundulienė, Pagonybė Lietuvoje, Moteriškosios dievybės.

Laura Kertenienė, Materia magica, metraštis

Foto: freepik.com


Patinka mano tekstai, atraski mane ir socialiniuose tinkluose.