Rožių dvasia atkeliavo iš Veneros, sutikdama įsikūniti čia, Žemėje, karminėje planetoje. Rožė ir Venera abi meilės nešėjos tampriame ryšyje. Jos rodo mums kelią į siektiną tobulumą, per meilę, atsidavimą. Besąlyginės meilės atpažinimą savyje, kuri išlaisvina nuo iliuzijos, lūkesčių sau, kitam. Tai mena Veneros pamokos.
Bulgarų mistikas Aivanhovas savo tekstuose pasakoja, jog rojuje, Ieva buvo įpareigota rūpintis augalais. Ir pati gyvendama tarp kvepiančių žiedų pradėjo skleisti gėlių aromatą.
Tokiomis patirtimis dalinasi ir jogai: jog žmogus įkūnydamas dorybes, atėjusias iš Šviesos, skleidžia nuostabų gėlių aromatą. Tai fizinė dorybės išraiška žmoguje. O yda pasireiškia kokiu nors nemaloniu kvapu.
Senovės romiečiai taip pat labai mylėjo rožę sakydami „Sub rosa dicta velata est”. Suteikdami jai galią – tylos įžadą. Padėta rožė ant stalo reiškė, kas buvo išgirsta ir kalbėta prie stalo, lieka tik tame kambaryje. Tylos paktas, sutartis.
Dar dabar tai liudija, Senovės Romėnų vilų sienos, o ypač lubos papuoštos rožėmis. Kaip apsauga nuo liežuvautojų, pikto linkinčių. Ypač rožių mozaikų, tapybos kūrinių gausu miegamuosuose kambariuose.
Tai yra ir išlikę iki šių dienų, jaunųjų miegamąjį apibarstyti rožių žiedlapiais, jog apsaugotų šeimos židinio kūrimo šventumą, intymumą.
Arabų šalyse valdovai prausdavosi rožių vandeniu, nužiūrėjimų, apnuodijimų vengdami bei rožių vandeniu plovė mečetes. Ypač tas, kurios buvo statomos nukariautose naujose žemėse.
Šie atradimai apie rožę susideliojo, kaip romėnų mozaikos, po akmenuką atrasdami savo vietą pažinimo kūrinyje.
O.M.Aivanhov „Dieviškosios magijos knyga”
E.Šimkūnaitė „Sveiko gyvenimo paslaptys”
Wikipedia.org
Daugiau apie rožę Rožės energetika