Medis ant kurio auga pupos arba Saldžiavaisis Pupmedis (Saldžioji Ceratonija).
Kvapas.. tai turbūt pirma, kas patraukė mano dėmesį. Saldus, minkštas, malonus panašus į karamelės kvapą.
Pakėlusi akis išvydau medį, aplipusį daugybę šokolado spalvos ankščių. Kai kurios buvo susisukę tarsi į avies ragus. Taip susipažinau su Saldžiavaisiu Pupmedžiu.
Jį dar vadina šv. Jono Krikštytojo medžiu. Biblijoje minima, kad šio augalo sėklomis dykumoje maitinosi Jonas Krikštytojas. Jos yra labai maistingos, gausu baltymų.
Kiekvienos sėklos svoris yra vienodas – 0,2 g. Senovėje, arabų šalyse išdžiovintos sėklos buvo naudojamos sveriant brangakmenius. Iš Ceratonijos vardo ir kildinamas matavimo vienetas karatas. Skirtas išmatuoti brangakmenių svorį.
Šį medį labai mylėjo elfai, fėjos. Buvo siejamas su jų susitikimų bei poilsio vieta. Todėl žmonės bijodavę po juo užmigti ar ilsėtis. Nors pačio medžio lapija yra lb tanki ir sukuria labai mielą, jaukų pavėsį..
Tačiau vienas drąsus monarchų palikuonis užmigęs ir nepasigailėjo. Legenda šnara vienos įspūdingiausių Sicilijos katedros gimimą.
XII a. po Pupmedžiu užmigęs, karalius Vilhelmas II susapnavęs šv. Mergelę su nuoroda, jog po medžio šaknimis yra lobis, o jį radęs, įsakė, pastatyti šventovę. Lobį rado, ir taip iškilo nuostabi puošta auksu, bizantiško stiliaus, Monrealio Katedra Sicilijoje (Palermas).
Virš altoriaus lubose auksu dengtas didžiulis Kristaus paveikslas, stebintis is visų pusių lankytojus. Aukštis siekia 7 metrus, o plotis – net 13 metrų!
Man asmeniškai lb patiko, įspūdžiai integravosi per sapnus net kelias naktis.
Dar prieš beveik tūkstantį metų Monrealis buvo eilinis kaimas, bet Pupmedžio saldumas pažadino karalių iš sapnų su įkvėpimu sukurti auksu dengtus Dievo rūmus.
Beje siciliečių virtuvėje iš maltų sėklų miltų kepami kepiniai, miltai naudojami kaip šokolado bei kavos pakaitalas.