Varnalėša pasibeldė į mano sapnus. Beldėsi ne kartą ir ne du. Bet ilgai nesuvokiau, kokią žinią neša.
Vyras ir moteris. Vienas prieš kitą. Iš širdies į širdį laimė teka. O tarp jų Varnalėša. Širdys rimsta, kūnas laisvėja, šaknys auga.
Bėgdavau sapnuose per laukus, blaškydavausi, staiga pamatydavau Varnalėšą, ji kaip šaltinis mane nuprausdavo, atgaivindavo, širdį atverdavo.
O dienos šviesoje, aš pykau, ant viso paslaulio ir savęs. Ir dėl to pilvą skaudėjo.
Bet tada prisiminiau Varnalėšą. Jos šaknys, lapai, žiedai suteikia didelę pagalbą kepenims, tulžies sistemai. Valo, gydo, atgaivina. O juk pyktis ir kaitina kepenis, tulžį. Juk sakoma tulžingas žmogus, akmenį užantį nešioja.
Šio augalo šaknys turi daug uždegimą slopinančių junginių. Šalina toksinus iš visų kepenų sluoksnių, gerina tulžies gamybą. Apsaugo nuo sunkųjų metalų. Reguliuoja cukraus kiekį kraujyje.
Kadangi Varnalėšos šaknys giliai įsiskverbia į žemę, todėl jose esantys fitocheminiai junginiai padeda įsižeminti.
Bet kokio augalo šaknys labai naudingos galvai, kai ji per sunki arba per lengva, kai neramu ir nesaugu.
Vien grožėjimasis Varnalėša padeda išsilaisvinti nuo užslėpto pykčio, nepasitenkinom savimi, kitais.
Juk pyktis tai tik emocija? O aš nesu emocija, aš ją tik jaučiu. Jis saugo lobius, širdies lobius. Tarp jing ir jang. Tai ratas, gyvenimo ratas. Paleisti, atleisti ir įsileisti.
Atsisukti į Švieą, Tiesą ir Meilę. Eiti ir pareiti. Ten kur, namai, ten kur Dievo Tėvo namai.
