Marsas raudonoji planeta. Aštri. Paviršius nuspalvintas geležimi. Kaip ir mūsų kraujas prisotintas hemoglobino, kuris gyvybiškai svarbus mūsų kūnui.
Kaip energija, kuri stimuliuoja prasikalti sėklą, išsiveržti ugnikalnį. Imti ir daryti!
Kaip jėga, nešanti link pergalės, įveikiant visas kliūtis. Tai nauja pradžia, paleidus seną, su trenksmu įsiveržti į priekį.
Prilietus Dilgėlę tai gali pajusti. Durianti, deginanti. Trapūs, bet kartu aštrūs plaukeliai tarsi Marso atšiaurus paviršius, lūžimo metu nudegina odą skruzdžių rūgštimi.
Senovėje šiaurės tautos atlikdavo gydomuosius saviplakos ritualus su dilgėlėmis. Kad dilgėlių ugnis pašalintų susikaupusį perteklinį kūno vandenį, gleivių pavidalu. Su intencija gydyti artrozę, reumatą, sveikatinti sąnarius.
Dilgėlė į mūsų kūną įlieja ugnies esant žemam kraujospūdžiui, anemijai. Kai protui trūksta aštrumo. Kai apatija uždeda ant akių miglą, aš nepajėgus, negalintis, neturintis jėgų. Traukia prie žemės.
Nuovargis pradėti, kažką daryti. Užburtas ratas mintyse, kurį suka abejonės. Kuždančios geriau tapti nematomu, gal mažiau skaudės.
Tokiu atveju Dilgėlė puikus karys. Kuris užkuria vidinę aistrą.
Primena vidinį žinojimą, esi saugomas, globojamas tik kilk ir eik į kovą nuožmiai ginti savasties.
Tai tik keli Marso ir Dilgėlės aspektai, tęsinys kitose dalyse.
Šaltiniai:
Ferdinando Alaimo „Erbosteria planetaria”
Dalia Treigienė „Lietuviškų augalų galios 22 didžiai stebuklingi”